Who cast that first fateful tomato that started the La Tomatina revolution? The reality is no one knows. Maybe it was an anti-Franco rebellion, or a carnival that got out of hand. According to the most popular version of the story, during the 1945 festival of Los Gigantes (a giant paper mâché puppet parade), locals were looking to stage a brawl to get some attention. They happened upon a vegetable cart nearby and started hurling ripe tomatoes. Innocent onlookers got involved until the scene escalated into a massive melee of flying fruit. The instigators had to repay the tomato vendors, but that didn't stop the recurrence of more tomato fights—and the birth of a new tradition.
Fearful of an unruly escalation, authorities enacted, relaxed, and then reinstated a series of bans in the 1950s. In 1951, locals who defied the law were imprisoned until public outcry called for their release. The most famous effrontery to the tomato bans happened in 1957 when proponents held a mock tomato funeral complete with a coffin and procession. After 1957, the local government decided to roll with the punches, set a few rules in place, and embraced the wacky tradition.
Though the tomatoes take center stage, a week of festivities lead up to the final showdown. It's a celebration of Buñol's patron saints, the Virgin Mary and St. Louis Bertrand, with street parades, music, and fireworks in joyous Spanish fashion. To build up your strength for the impending brawl, an epic paella is served on the eve of the battle, showcasing an iconic Valencian dish of rice, seafood, saffron, and olive oil.
Today, this unfettered festival has some measure of order. Organizers have gone so far as to cultivate a special variety of unpalatable tomatoes just for the annual event. Festivities kick off around 10 a.m. when participants race to grab a ham fixed atop a greasy pole. Onlookers hose the scramblers with water while singing and dancing in the streets. When the church bell strikes noon, trucks packed with tomatoes roll into town, while chants of "To-ma-te, to-ma-te!" reach a crescendo.
Then, with the firing of a water cannon, the main event begins. That's the green light for crushing and launching tomatoes in all-out attacks against fellow participants. Long distance tomato lobbers, point-blank assassins, and medium range hook shots. Whatever your technique, by the time it's over, you will look (and feel) quite different. Nearly an hour later, tomato-soaked bombers are left to play in a sea of squishy street salsa with little left resembling a tomato to be found. A second cannon shot signals the end of the battle. | Kas metė tą lemtingą pirmąjį pomidorą, pradėjusį La Tomatinos revoliuciją, niekas tiksliai nežino. Tai galėjo būti kažkuris iš anti-frankistinio judėjimo dalyvių, arba pernelyg įsisiautusio karnavalo dalyvis. Populiariausia versija teigia, jog 1945-ųjų metų Los Gigantes festivalio (didžiulių papje-mašė lėlių parado) metu vietiniai gyventojai norėjo sukelti riaušes ir taip patraukti dėmesį. Jie užtaikė ant netoliese stovėjusio daržovių vežimėlio ir ėmė svaidyti prinokusius pomidorus. Niekuo dėti stebėtojai ėmė įsitraukti, ir palaipsniui scena peraugo į didžiulį skraidančių vaisių chaosą. Sukėlėjams teko sumokėti pomidorų pardavėjams, bet tai nesukliudė tolimesniems pomidorų mūšiams ir naujos tradicijos atsiradimui. Bijodama nevaldomos eskalacijos, praeito šimtmečio šeštajame dešimtmetyje valdžia priėmė, panaikino, o po to vėl atnaujino eilę draudimų. 1951-siais metais, gyventojai, pažeidę įstatymą, buvo įkalinti, tačiau buvo paleisti visuomenei pareiškus nepasitenkinimą. Žymiausias akibrokštas pomidoriniams draudimams įvyko 1957-siais metais, kai tradicijos šalininkai surengė inscenizuotas pomidorines laidotuves su karstu ir procesija. Po 1957-ųjų metų, valdžia nusprendė neplaukti prieš srovę, nustatė keletą taisyklių ir palaimino patrakusią tradiciją. Nors pomidorai dėmesio centre, savaitę prieš lemiamą mūšį vyksta eilė šventinių renginių. Tai Bunolio globėjų, Šv. Mergelės Marijos ir Šv. Luiso Bernardo, šventė, su gatvės paradais, muzka ir fejerverkais, kaip ir pridera džiaugsmingiems ispanams. Norint padėti dalyviams sutelkti jėgas artėjančiam mūšiui, jo išvakarėse yra patiekiama įspūdingo dydžio paelja su žymiu valensietišku patiekalu iš ryžių, jūros gėrybių, šafrano ir alyvuogių aliejaus. Šiandien šis nevaržomas festivalis įgavo šiokią tokią tvarką. Organizatoriai net augina specialią neskanių pomidorų rūšį vien šiam kasmetiniam renginiui. Šventė prasideda apie 10 ryto, dalyviams lenktyniaujant kuris pirmas pasieks ant riebaluoto stiebo viršūnės pritvirtintą lašinių gabalą. Žiūrovai laisto besiropščiančius vandeniu iš žarnos, tuo pat metu šokdami ir dainuodami gatvėse. Bažnyčios varpui išmušus vidurdienį, pomidorų prikrauti vežimai įrieda į miestą, o skanduotės 'to-ma-te, to-ma-te' pasiekia aukščiausią garsumą. Vandens patrankos šūvis apskelbia pagrindinio renginio pradžią. Tai žalia šviesa pomidorų mėtymui ir traiškymui beatodairiškuose puolimuose prieš kitus dalyvius. Mūšio lauke yra tolimojo nuotolio pomidorų svaidytojų, žudikų iš arti ir vidutinio nuotolio šaulių kabliu. Kokia bebūtų jūsų technika, kovai pasibaigus jūsų išvaizda (ir savijauta) stipriai pakis. Po beveik valandos, pomidorais persisunkę kovotojai lieka žaisti pelkėtoje gatvinės salsos jūroje, ir surasti kažką panašaus į pomidorą yra gana sunku. Antrasis patrankos šūvis reiškia mūšio pabaigą. |